Juzefa Katiliūtė gimė 1916 m. gruodžio 8 d. Igliaukoje, Marijampolės apskrityje, inteligentų šviesuolių šeimoje.
Vaikystėje Juzė – šiuo vardu ji dažnai prisistatydavo ir taip ją vadino artimieji – buvo tylus, bet mėgęs piešti vaikas. Paskatinta brolio, įstojo mokytis į Kauno meno mokyklą. Meno mokykloje nuo antros klasės jai dailę dėstė Justinas Vienožiskis. Mokyklą J. Katiliūtė baigė 1940 m. ir iškart buvo priimta į Vilniaus dailės akademiją (studijavo 1940-1943 m.). Akademijoje susipažino ir su skulptūrą studijavusiu Gabrieliumi Stanuliu, su kuriuo 1942 m. gegužės 22 d. susituokė.
Artėjant antrajai sovietų okupacijai, 1944 m. šeima pasitraukė iš Lietuvos. Nepakeliamai sunkus emigracijos kelias vedė per pabėgėlių stovyklas – Lenkiją, Austriją, Vokietiją, kol šeima 1945 m. pasiekė Šveicariją.
Šveicarijoje J. Katiliūtė 1948 m. baigė Ženevos dailės mokyklą. Didelis noras dalyvauti parodose atvedė J. Katiliūtę į Šveicarijos dailininkų moterų sąjungą: 1959 m. ji tapo šios organizacijos nare.
Nuo 1952 m. dalyvavo parodose. Surengė individualias parodas Farmingtone (Konektikuto valstija, 1966), Hartforde (1967), Ženevoje (1982), Vilniuje (1994, 2003, 2004).
J. Katiliūtė tapė aliejumi, akrilu, tušu, kūrė spalvotas šilkografijas. Ankstyvojoje kūryboje vyravo realistinės figūrinės kompozicijos, vėlesniuose darbuose – abstrahuoti peizažo motyvai; raiškiomis formomis ir ryškių spalvų deriniais perteikti pirmapradžiai gamtos reiškiniai bei žmogaus išgyvenimai. Sakoma, jog jos „įelektrintų“ spalvų kūriniuose jautriai įsiklausoma į gamtos ir sielos virpesius.
J. Katiliūtės kūrybą vertiname kaip modernistinę. Ji sugebėjo nukreipti kūrybinį kelią link abstrakcijos, išsaugojant ir naratyvą. Kritikų įvertinta už originalumą ir spalvingumą, dailininkė dažnai apibūdinama kaip dangaus ir žemės, aušrų ir prieblandų, matomo ir nematomo, apčiuopiamo ir neapčiuopiamo pasaulio kūrėja.
Pirmasis J. Katiliūtės kūrybinis „sugrįžimas“ į Lietuvą žymimas 1988 m. – tada ji dalyvavo Lietuvių išeivijos dailininkų kūrybos parodoje Vilniuje. O 1994 m. Lietuvos dailės muziejuje buvo atidaryta jos personalinė tapybos, piešinių ir grafikos paroda. Spaudos atstovai tuomet pastebėjo, kad J. Katiliūtės darbuose aiškiai juntama Lietuva: atgyja lietuviškos pasakos, lietuviški motyvai, lietuviškos spalvos. Kitaip ir negalėjo būti, nes visa menininkės kūryba skirta Lietuvai.
Atkūrus Nepriklausomybę, J. Katiliūtės paveikslai pradėjo pasiekti Lietuvą per draugus, gimines ir meno institucijų darbuotojus. Pati dailininkė arti 30 brandžiausių savo kūrybos darbų padovanojo Lietuvos dailės muziejui ir kitą tiek savo gimtajam kraštui – Marijampolės kultūros centrui.
2005 m. apdovanota Gedimino ordino Karininko kryžiumi.
Juzefa Katiliūtė (1916-2009)
