Šią knygą Maša Rolnikaitė (1927–2016) parašė pagal savo pačios dienoraštį, įvairiais būdais fiksuotą iš pradžių Vilniaus gete, o paskui Štrasdenhofo (Strazdamuižos) prie Rygos ir Štuthofo koncentracijos stovyklose. Pirmieji šios dokumentinės apysakos įvykiai pasakojami keturiolikmetės mergaitės. Geto likvidavimo dieną 1943 m. rugsėjo 23-iąją Maša neteko mamos, jaunesniųjų broliuko ir sesutės, o pati buvo išvežta į koncentracijos stovyklą Latvijoje. Per pusantrų metų šioje, paskui Štuthofo koncentracijos stovykloje jai teko patirti neįsivaizduojamų kančių. Maša išgyveno. Ir pasakojimu apie savo likimą mums sako: „Neturite teisės to pamiršti!”.