„Aš stengiuosi perteikti tai, ką matau, priartėti prie to, ką jaučiu, tai yra, ne prie vaizdo, kurį sukūrė mano protas ar atmintis, bet perteikti suvokimą tam tikras pulsuojančios erdvės, įgavusios nematerialias formas, galbūt šiek tiek augalines, lengvas (dangiškas, eterines), atspindinčias (atkartojančias) erdvės vibraciją“.
Gabrielius Stanulis
Gabrielius Stanulis (1915-1999)
Gabrielius Stanulis gimė 1915 m. spalio 21 d. Kalvarijoje, Marijampolės valsčiuje. Baigęs pradinę mokyklą ir gimnaziją Kalvarijoje, 1931 m. G. Stanulis buvo išsiųstas į San Benigno Canavese pramoninę mokyklą netoli Turino, Italijoje. Vėliau jį perkėlė į Industrinės technikos mokyklą (Scuola technical industriale), kuriai vadovavo vienuoliai saleziečiai.
Industrinės technikos mokykla suteikė galimybę įgyti profesiją. Iš pradžių G. Stanulis mokėsi tipografijos, o po metų, pastebėjus jo gebėjimą piešti, buvo priimtas į dekoratyvinės skulptūros dirbtuves. Ten jis pirmą kartą išmoko dirbti su mediena, akmeniu, susipažino su italų viduramžių amatais.
1937 m. grįžęs į Lietuvą, G. Stanulis dirbo chemijos bendrovėje, tyrinėjo rūgštis. Bet 1939 m., prasidėjus sovietų okupacijai, buvo priverstas išvykti į Vilnių, kur įstojo į Dailės akademiją studijuoti skulptūros. Buvo įsitraukęs į rezistencijos judėjimą. Susipažino su Juzefa Katiliūte, vėliau greitai susituokė, kad išvengtų tremties. Tačiau vis tiek buvo suimtas ir išsiųstas į priverstinių darbų stovyklą. Perkeltas į antrą stovyklą Lenkijoje, 1944 m. sugebėjo pabėgti, ir abu su žmona išvyko į Vieną, kur teatre vaidino J. Katiliūtės sesuo. Iš ten bėgo į Diuseldorfą, pasiekė Šveicarijos pasienį, kur dirbo pas ūkininkus. Šveicarijoje buvo perkelti į Iverdono pabėgėlių stovyklą.
Nuo tada G. Stanulis į Lietuvą niekada nebegrįžo, visi jo draugai buvo dingę. Jis sugebėjo anksti integruotis į vietos gyvenimą. Kad išvengtų pabėgėlių stovyklos, įstojo į Ženevos meno mokyklą (Ecole des Beaux-Arts), kur mokėsi 1945–1948 metais. Kad galėtų pragyventi, dar buvo įsidarbinęs paminklų dirbtuvėse. Abu su žmona ilgai laukė, kol jiems bus suteikta pilietybė, G. Stanulis, turėjęs politinio pabėgėlio statusą, ją gavo šešeriais metais anksčiau nei J. Katiliūtė. Vis dėlto šeima, neišlaikiusi sunkumų, išsiskyrė, tačiau abu visą gyvenimą išsaugojo artimą dvasinį ryšį.
G. Stanuliui likimas klostėsi palankiau: gavo dirbtuvėlę, kur galėjo kurti, ir 1956 m. surengė pirmąją asmeninę parodą. Tuomet buvo pastebėtas kaip talentingas skulptorius ir buvo pakviestas dėstyti skulptūros į Ženevos meno mokyklą. Netrukus jam buvo patikėta reorganizuoti mokyklą į universitetinį lygmenį, prijungiant ją prie valstybinio Ženevos universiteto. G. Stanulis gilinosi į žmogaus egzistencijos prasmę, domėjosi psichologija: 1956–1960 m. studijavo pas žymųjį šveicarų psichologą Jeaną Piaget (1896–1980) Ženevos universitete. Kad galėtų pragyventi, dar dirbo staliumi, kūrė dekoracijas ir mozaikas privačiuose namuose. Be to, skulptūros dėstytojo Henri Königo pakviestas, G. Stanulis jį pavadavo Menų akademijoje, o vėliau studentų prašymu ten pasiliko dėstyti. Savo paties ten įkurtoje ir vadovaujamoje Skulptūros katedroje jis ėjo profesoriaus pareigas nuo 1963 iki 1982 m., t. y. iki pat pensijos.
Tapyba ir skulptūra iš pradžių ėjo lygia greta, tik vėliau dailininkas visą energiją ėmė skirti tapybai. Dailės parodose pradėjo dalyvauti nuo 1955 m. Yra surengęs 29 personalines parodas Prancūzijoje, Šveicarijoje, JAV, Kanadoje. Profesoriaus darbai iki šiol puošia Ženevos miestą. G. Stanulis savo paveikslus padovanojo Lietuvai, dabar jie saugomi Nacionaliniame dailės muziejuje.
Gabrielius Stanulis mirė 1999 m. rugpjūčio 30 d. savo namuose Cartigny kaime, kur ir buvo palaidotas.
