Pasakyti, kaip jaučiuosi, galiu nesunkiai. Labai paprasta. Aš ilgiuosi tavęs. Ilgiuosi tavęs kiekvieną mielą dieną. Aš labai tavęs ilgiuosi.
Rašytoja staiga netenka geriausio draugo, mentoriaus, vyro, kurį, ko gero, mylėjo. Po jo mirties gauna ir visiškai nepageidaujamą palikimą – šunį. Mažą moters butą užpildo dvigubas sielvartas – gedi ne tik ji, bet ir didžiulis vokiečių dogas. Apmąstydama savo būtį, santykį su išėjusiu draugu, rašytoja tuo pat metu bando perprasti gyvūno mintis ir širdį. Išorinis pasaulis vis labiau atsitraukia, atlaisvindamas vietos naujai draugystei.
Kas esam mes, Apolonas ir aš, jei ne dvi vienatvės, kurios viena kitą saugo ir sveikina, nesibraudamos viena į kitos valdas?
Kaip laiškas mirusiam draugui parašytas romanas kupinas literatūrinių aliuzijų ir stebėjimų, kokie rašytojui ateina į galvą renkant medžiagą knygai ar mokant studentus. Tai nuostabi draugystės, meilės, mirties, vienatvės, šuns prieraišumo ir senstančios Niujorko rašytojos gyvenimo meditacija.