Kalvarijos krašto muziejuje/Informacijos centre veikia paroda, skirta kraštiečio architekto Sigito Lasavicko 100-osioms gimimo metinėms paminėti.
Sigitas Lasavickas gimė Kalvarijos sav. Naujienėlės km. 1947 m. baigė Kalvarijos vidurinę mokyklą. 1947 – 1953 m. mokėsi Lietuvos valstybinio dailės instituto (dabar – Vilniaus dailės akademija) Architektūros fakultete, įgijo architekto dailininko specialybę ir tolesnį savo gyvenimą susiejo su Lietuvos senąja architektūra, kultūros paminklais. Dirbo architektu Mokslinėse restauracinėse gamybinėse dirbtuvėse (1953 – 1969 m.), paminklų konservavimo institute (1969 –1993 m.). 1972 – 1978 m. dirbo Visuomeninių pastatų skyriuje vyr. architektu, 1978 – 1993 m. – Archeologinių ir geologinių tyrimų skyriuje, vyresniuoju architektu.
1957-1958 m. S. Lasavickas kartu su kitais architektais parengė pirmąjį Vilniaus senamiesčio regeneravimo planą. Svarus jo indėlis į Vilniaus pilių teritorijos, gynybinės sienos, požemių, šv. Mikalojaus bažnyčios archeologinius tyrinėjimus. Pagal S. Lasavicko projektus restauruota Vilniaus arkikatedros varpinė ir Vilniaus Žemutinės pilies Naujasis arsenalas. Jis sudarė Medininkų, Trakų ir Vilniaus pilių konservavimo ir pritaikymo projektus. Ant Gedimino kapo kalno architekto pastangomis pastatytas simbolinis aukuras.
1989 m. už Vilniaus Žemutinės pilies senojo arsenalo restauravimą ir pritaikymą Taikomosios dailės muziejui Sigitui Lasavickui paskirta Valstybinė premija. 1994 m. už ilgametį darbą sostinės labui įteikta Vilniaus miesto savivaldybės „Vilniaus garso” premija ir atminimo medalis.
S. Lasavickas buvo Restauratorių sąjungos garbės narys.
Apie Vilnių S. Lasavickas yra sakęs: „Didžiausia paslaptis – pats Vilniaus miestas. Jis turi savo dvasią, savitą architektūrinį braižą, atspalvį, gamtos sąlygas. Tai nuostabiausias miestas pasaulyje. Šventaragio slėnyje, kuris tarp Neries upės ir Tauro kalno driekėsi nuo Katedros iki šv. Jokūbo bažnyčios, laidodavo kunigaikščius. Architektai, projektuotojai diskutuoja: nieko naujo nestatyti toje teritorijoje. Tai vienintelis jos išgelbėjimo būdas. Joje dar galima rasti neįtikėčiausių paslapčių”.
Paskelbė publikacijų architektūrinio paminklų tyrimo, konservavimo ir restauracijos klausimais.
Mirė 1998 m. kovo 25 d. Palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse.
