Kalvarijoje – šokio ir atminties festivalis, sujungęs kartas
Kalvarijoje įvyko prasmingas atminimo festivalis, tapęs ne tik menine švente, bet ir jautriu pagarbos ženklu iškiliai asmenybei – ilgametei šokių vadovei, mokytojai ir įkvėpėjai, Kalvarijos Garbės pilietei Eleonorai Ulevičienei. Renginys sujungė skirtingas kartas, miestus ir kolektyvus į vieną bendrą judesį – gyvą tradicijos, atminties ir bendrystės liudijimą.
Šviesos ir atminties pripildyta festivalio pradžia buvo kupina susikaupimo ir pagarbos. Vedančiosios žodžiai kvietė ne tik džiaugtis šokiu, bet ir prisiminti žmogų, kurio gyvenimas buvo neatsiejamas nuo šios meno formos. Eleonora Ulevičienė buvo pristatyta ne tik kaip vadovė, bet ir kaip Mokytoja – vedusi, įkvėpusi ir formavusi ne vieną šokėjų kartą.
Jos kelias prasidėjo dar 1959 metais, kai ji ėmė dirbti su Kalvarijos miesto jaunimu. Per dešimtmečius šis darbas išaugo į gyvenimo pašaukimą. 1985-aisiais jos puoselėtas kolektyvas gavo „Aštuonnyčio“ vardą – simbolišką lietuvių liaudies šokio pavadinimą, atspindintį tautos ritmą ir bendrystės dvasią. Nors šiandien jos nebėra tarp mūsų, festivalio metu ne kartą buvo pabrėžta – jos dvasia gyva kiekviename šokyje, kiekviename žingsnyje, kiekvienoje šokėjo širdyje.
Vienu iš jautriausių renginio momentų tapo „Aštuonnyčio“ šokio atlikimas. Jį žiūrovams dovanojo jaunimo kolektyvas „Vilniaus Pynimėlis“, vadovaujamas choreografo, baletmeisterio ilgamečio Valstybinio dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ šokėjo Edgaro Supruno – vieno iš Eleonoros Ulevičienės ugdytinių. Šis pasirodymas tapo simboliniu tiltu tarp praeities ir dabarties. Tai buvo daugiau nei šokis – tai gyvas prisiminimas, mokytojo ir mokinio ryšys, perduodamas per judesį, emociją ir sceninę energiją.
Festivalyje dalyvavo gausus būrys svečių kolektyvų iš įvairių Lietuvos regionų (150 dalyvių). Iš Šakių krašto atvykę kolektyvai „Sintuola“ ir „Vijūras“ į sceną atsinešė ne tik šokius, bet ir ilgametės draugystės istorijas. Jų ryšys su Kalvarijos šokėjais užsimezgė per bendrus renginius ir konkursus, o susitikimai visuomet lydimi šilto bendravimo ir nuoširdumo. Kauno rajonui atstovavęs kolektyvas „Rokai“ išsiskyrė savo repertuaro įvairove – greta lietuvių liaudies šokių jie pristato ir kantri stiliaus pasirodymus. Tuo tarpu Alytaus jaunimo centro šokių grupė „Rūta“ žavėjo moteriškumu, lengvumu ir nuoširdumu. Elektrėnų „Vijūnas“ ir Kybartų „Katpėdėlės“ papildė programą ilgametės patirties ir kūrybiškumo pavyzdžiais. Pastarasis kolektyvas ypatingas tuo, kad jų repertuarą kuria pati vadovė, o sceninį įvaizdį papildo pačių šokėjų kurtos kostiumų detalės.
Antroje renginio dalyje pasirodė kolektyvai iš Marijampolės, Vilniaus ir pačios Kalvarijos. Marijampolės kultūros centro šokių grupė „Jotvingis“ jau daugiau nei du dešimtmečius vienija šokio mylėtojus ir puoselėja lietuvišką tradiciją. Į sceną sugrįžęs „Vilniaus Pynimėlis“ dar kartą patvirtino savo augimą ir energiją, o festivalio šeimininkai „Aštuonnytis“, vadovaujami Alinos Kvietkauskienės, pristatė šokį „Varkijietis“ – jautrų Eleonoros Ulevičienės kūrybinio palikimo atspindį.
Alina Kvietkauskienė – buvusi Eleonoros mokinė – šiandien tęsia pradėtą kelią, perduodama ne tik šokio žingsnius, bet ir vertybes naujai kartai.
Festivalio kulminacija tapo bendras valsas. Šokėjai pakvietė prisijungti kolektyvų vadovus, o salėje tvyrojo ypatinga vienybės ir dėkingumo atmosfera. Tai buvo ne tik meninis finalas, bet ir simbolinis pažadas – tęsti, saugoti ir puoselėti tradiciją.
Renginio pabaigoje nuskambėjo nuoširdi Kalvarijos savivaldybės mero Nerijaus Šidlausko padėka šokėjams, kurių dėka saugomas lietuviškumas ir puoselėjama kultūra. Festivalio šeimininkai taip pat išreiškė padėką kolektyvams, vadovams, rėmėjams ir visiems, prisidėjusiems prie šventės organizavimo. Ypatinga akimirka tapo gėlių įteikimas Eleonorai Ulevičienei atminti – tylus, bet labai prasmingas gestas. Taip pat žodį tarė jos sūnus Evaldas Ulevičius, buvęs „Aštuonnyčio“ šokėjas, dar kartą priminęs, kokį gilų pėdsaką ši asmenybė paliko ne tik scenoje, bet ir žmonių gyvenime.
Šis festivalis parodė, kad šokis – tai kur kas daugiau nei judesys. Tai kalba, jungianti kartas, miestus ir likimus. Tai būdas prisiminti, padėkoti ir kurti ateitį.
Kalvarijoje dar kartą įrodyta: kol gyvas šokis – gyva ir tradicija. O kol gyva tradicija – gyvi ir tie, kurie ją kūrė.
Iki kitų susitikimų – prie Šešupės vingių.
Kalvarijos TAU
Festivalio organizatoriai
https://www.youtube.com/watch?v=z7h7xgVK3NI
Atnaujinta: 2026-04-27